Vilniaus laikotarpį daugelis M. Kulbako kūrybos tyrinėtojų laiko pačiu sėkmingiausiu ir laimingiausiu. Kai 1928 m. M. Kulbakas apsisprendė persikelti pas savo artimuosius į Minską, laikraštyje „Vilner Tog“ („Vilniaus Diena“) buvo rašoma: „Vilnius netenka poeto, kuris įkvepia, kuris žaviose eilėse ir poemose apdainavo Lietuvos gamtą, o ypač Vilnių. Kulbako poema „Vilnius“ pats giliausias ir gražiausias kūrinys apie mūsų miestą.“ <...>

Pasitelkdamas švelnų eleginį verlibrą, netikėtas metaforas, drąsius apibendrinimus, poetas lakoniškai ir ekspresyviai piešia Vilniaus vaizdą. Tai miestas, kur žydai giliai įleidę šaknis ir kuris įsiskverbęs į žydų širdis, jų dvasios metafizines gelmes. Tas kilnus, sudvasintas miestas daug amžių buvo talmudinio mokslo centras, lėmęs visą religinį žydų gyvenimą. Netgi didžiausias visų laikų Talmudo žinovas Vilniaus Gaonas – Rabi Elijahu nebuvo atsitiktinis reiškinys. Jis tarsi simbolis paliudijo čia išaugusios žydų kultūros jėgą ir stiprybę.

Vilnius – religinio ir pasaulietinio žydų gyvenimo centras, naujosios hebrajų ir jidiš raštijos lopšys, moderniųjų laikų visuomeniškumo formų puoselėtojas (čia gimė palestinofilų, sionizmo ir Bundo judėjimai), mokslo ir švietimo institutų, spaustuvių, bibliotekų, teatrų, šventovių, ligoninių, prieglaudų, maldos namų ir labdaros organizacijų konglomeratas. Nepaisant to, kad Varšuva, Berlynas ir kiti Europos miestai irgi tapo stambiais žydų gyvenimo centrais, nė vienas kitas miestas nesusilaukė garbingo Jeruzalės vardo, tiktai Vilnius. Žydų tauta per daugybę tremties metų, kupinų sielvarto ir vargų, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų kraštas ir sostinė yra prarasta. Liūdinti dvasia sukūrė legendą apie nežemišką Jeruzalę, kuri nebuvo sugriauta, bet persikėlė į dangų ir ten gyvuos iki tol, kol išmuš išsivadavimo valanda, o tada jau nusileis į žemę.

Panašių mistiškų užmojų galima pajusti ir M. Kulbako poemoje, vaizduojančioje antrą žydų gimtąjį miestą šiaurėje – Lietuvos Jeruzalę. Tai leidžia autoriui apibūdinti Vilnių kaip psalmyną, kaip maldų ir melodijų miestą, kur džiaugsmas ir liūdesys susikeičia vietomis, susipina, kur neturtas aukštesnio buvimo plotmėje įgyja kitą prasmę. O vienišame ir miegančiame mieste, kuriame budi kabalistas, iškyla kertiniai žmogaus ir Būties klausimai. Poeto nusiminimas pasiekia aukščiausią tašką, kai ir apsilankęs angelas neatneša nei sprendimo, nei paguodos. Toliau vėl grįžtama prie psalmyno įvaizdžio ir iškeliama religinio idealizmo galia, kurios neįveikia nei skurdas, nei kančia. Bet tremtyje nuvarginta siela kartais atbunka, užsisklendžia savyje ir nebepastebi išorinio grožio. Tada išaiškėja pragaištingas kontrastas tarp gražios Vilniaus gamtos, į miestą įtekančios Neries – „persišviečiančios gražuolės“ ir aklų geto langų.

Pagaliau autorius, pakeliavęs koncentriniais minties takais – lyg siauromis viduramžių kvartalo gatvelėmis, – vėl kartoja tamsaus talismano motyvą. Vilnius, telkiąs savyje visas dvasios galias, yra atgijimas ir apsigynimas nuo viso, kas pikta ir nedora, tai talismanas, įstatytas į Lietuvą lyg brangakmenis į žiedą. Dingsta graužusi sielą abejonė, išnyksta žmogų nuo aplinkos skyrusi riba ir suskamba džiugi sutapimo gaida: „Aš miestas esu!“ Poema baigiasi miesto plokštumą perkertančia vertikale, išvedančia skaitytojo žvilgsnį į erdvę ir žvaigždynus. <...>