Sovietams Vilniaus, kaip LDK sostinės, istorija kėlė ideologinį pavojų, tad pokariu vadovai nebuvo leidžiami. Be kelių brošiūrų 6-ajame dešimtmetyje, 1960 m. pasirodė „Vadovas po Vilnių“, parašytas Valstybinio dailės muziejaus darbuotojo Juozo Maceikosir šio muziejaus direktoriaus Prano Gudyno (1919–1979). Vilniaus praeitis ir dabartis jame nušviesta iš kompartijos pozicijų, daug dėmesio skiriama sovietų veikėjams ir jų veiklos vietoms, socializmo „laimėjimams“. Autoriai vedžioja gatvėmis, rajonais, pristatydami ne tik revoliucines, sovietines vietas, bet ir paveldą, rūmus, bažnyčias, įtrauktas į LTSR architektūros paminklų sąrašą, aptaria jų istorinę, meninę pusę. Ideologinių kompromisų kupinas vadovas – tai chruščiovinio „atlydžio“, liberalizacijos periodo vaisius, plačiau nušviečiantis istoriją ir paveldą. Daugiau tokios apimties vadovų sovietmečiu nepasirodė.