„Vidurnakčio vaikai“, antrasis Salman Rushdie romanas, susilaukė milžiniško pasisekimo pasaulyje ir išverstas maždaug į 30 kalbų, bet nuo Indiros Gandi laikų iki šiol tebėra uždraustas Indijoje.

„Vidurnakčio vaikai“ – istorinė filosofinė alegorija, kuriama siurrealistiniais veikėjų paveikslais, niūria ironija ir barokiškai puošniu stiliumi.

Vieną vidurnaktį, tąnakt, kai skelbiama Indijos nepriklausomybė, gimsta tūkstantis ir vienas vaikas. Tai vidurnakčio vaikai, nepaprasti, paslaptingi, dėl savo gimimo aplinkybių įgiję stebuklingų galių – vieni jų skraido, kiti keičia pavidalą, vaikšto vandeniu, savo grožiu keri aplinkinius, keliauja laiku. Ši knyga apie juos ir ypač apie vieną jų – Salymą Sinajį, vaiką didžiule nosimi, galinčia užuosti žmonių jausmus ir ateities įvykius.

Per Salymo istoriją autorius atskleidžia dviejų naujai užgimusių nepriklausomų valstybių, Indijos ir Pakistano, pirmųjų dešimtmečių istoriją. Joje daug magijos, stebuklų ir neįprastų įvykių. Deja, stebuklingųjų vidurnakčio vaikų lemtis – būti sunaikintiems, nes jie trukdo kurti šalies ateitį, ir Salymas paskutinis iš jų.

1981 m. šis romanas gavo Bookerių Bookerio apdovanojimą, taigi kūrinys buvo įvertintas kaip geriausia iš visų knygų, per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją. Kūrinys lietuviškai pirmą kartą buvo išleistas 1999 m.