Po bandymo nusižudyti Veronika stipriai pakenkia savo širdžiai ir dabar bet kurią akimirką gali atsisveikinti su šiuo pasauliu. Niekas nežino, kiek jai liko: mėnuo, savaitė ar tik ši akimirka... Bet tikriausiai savaitė. Net ir seniausi psichiatrinės ligoninės gyventojai susimąsto, žvelgdami į jauną merginą, vėl atradusią gyvenimą, kokia trapi yra egzistencija. Juk jai liko tik savaitė, o laikrodis vis tiksi...

Taip atsidūrusi ant slenksčio tarp čia ir ten mergina atranda begalę nepatirtų dalykų: ji net nesistengdama valdytis trenkia antausį senam vyriškiui, vakarais apsirengusi plonyčiais drabužiais žiūri į žvaigždes, beprotiškai skambina pianinu, masturbuojasi nepažįstamo vaikino akivaizdoje ir net įsimyli...

„Aš jus pažįstu tik savaitę, ir būtų per anksti sakyti: „Aš tave myliu”. Per anksti ir kartu per vėlai, nes man liko tik ši naktis. Bet didžiausia vyro ir moters beprotybė ir yra meilė.”