Pijaus tėtis kasmet sudarinėja tvarkaraštį visiems metams į priekį. Todėl Pijus jau seniai žinojo, kad birželio 15-ąją jis bus atgabentas į tetos namus kaime, kur jam teks leisti laiką su vištomis slampinėjant po kiemą ir skaitant knygas, kurių tai vasarai užduota kaip niekad daug.

Atostogos užkampyje, kur bet kas, ilgiau pabuvęs, apkerpėtų. Tetos kotletai, varškėčiai ir nuolatiniai klausimai, kodėl tiek mažai valgo. Dėdės anekdotai. Krūva knygų. Ir jausmas, kad jis visiškai niekam nereikalingas. Pijaus vasara turėjo būti tikrai nekokia.

Tačiau lyg iš po žemių tą vasarą kaime atsirado berniukas, vardu Linas. Nepaisant tetos nepasitenkinimo, vaikai susidraugauja. O kas jiems belieka, jei visi kiti kaimo gyventojai – senukai?

Kartą vaikai netyčia išgąsdina keistą kluono gyventoją ir tuomet prasideda baisiausios nelaimės. Praūžia paslaptinga audra be lietaus, kaime staiga dingsta visos vištos, nutyla paukščių čiulbėjimas, per kelias valandas šuliniuose dingsta vanduo. Nudžiūsta ir pajuoduoja medžių lapai ir žolė. Visur pasklinda aštrus pūvančios pelkės ir džiūstančio šieno kvapas. Sodybose baigiasi maisto atsargos, o visus alina neįtikėtinas karštis. Štai jums ir velniškai karštos atostogos...

Pijui ir Linui teks išgelbėti kaimą, todėl jie, drauge su dar viena mergaite Rūta įkurs specialias greitojo reagavimo pajėgas. Tačiau kas tas padaras, kuris bijo rodytis žmonėms ir kaip dabar ištaisyti vaikų padarytą klaidą?