Nijolė Kliukaitė-Kepenienė moksleiviams pažįstama iš pradinukų vadovėlių, kuriuose spausdinamos jos pasakaitės. Autorei visada rūpėjo atverti už teksto slypinčią erdvę. Kaip pasakoje apie rytojų, kuris vis pasprunka, nes kitą dieną atsibudus jau būna nauja diena, o rytojus vėl nusikelia. Taip ir naujajame eilėraščių rinkinyje „Vėjo malūnėlis“ – rašytoja mažąjį skaitytoją ar klausytoją (jeigu vaikui skaito tėveliai) įtraukia į gilesnius būties apmąstymus.

Eilėraščiai paprasti, neperkrauti, todėl paslėpta tiesa atrodo esanti čia pat, nesunkiai nuspėjama. Su skaitytoju poetė kalbasi labai paprastai, tarsi kuria drauge su vaiku apie jam rūpimus dalykus: išsvajotą draugą, žaislinį ir tikrąjį pasaulį, apie žmogiškumą, susapnuotus norus ir nesutramtodą laiką.