Skyrybų skaičius Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje. Iš pirmo žvilgsnio nesunkiai dėl to galima apkaltinti politinius-ekonominius pasikeitimus šalyje, įstatymus, valdžią ir jos vykdomą politiką šeimos atžvilgiu, pagaliau neigiamą Vakarų įtaką. Knygos autorė siūlo ir kitą versiją. Per paskutinius šimtmečius bažnyčiai ir kitoms institucijoms Lietuvoje tekdavo spręsti oficialių ir savavališkų skyrybų bei susidėjusių šeimų klausimą. Skirtingais istoriniais laikotarpiais didesnės reikšmės neturėjo, kas sprendė skyrybų klausimą - bažnytinė ar civilinė jurisdikcija. Ši problema egzistavo ir egzistuoja per visą XIX amžių iki šių dienų. Knygoje „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje-XX amžiaus pradžioje“ išdėstyti faktai byloja, kad XIX a.-XX a. pradžios lietuvių visuomenė pripažino tik šeimyninius santykius ir iš esmės netoleravo vienišo, bet drauge ir laisvo, nepriklausomo gyvenimo būdo.

Autorė, analizuodama XIX a.-XX a. pradžios lietuvių požiūrį į viengungystę, teisines katalikų santuokos sudarymo normas, vedybų motyvo, meilės ir laimės sampratą tradicinėje šeimoje, skyrybas bei nelegalius santuokos nutraukimo būdus, tarp eilučių klausia - gal tie, kurie mato save „ne šeimos žmonėmis", neišvengiamai įtakojami šimtmečiais susiklosčiusio mąstymo ir todėl nuolat papildo besiskiriančiųjų skaičių?