Jei pamenate, S. Shemo „Dievo namų“ pabaigoje jaunasis daktaras Rojus Bašas objektyviai nustatė, kad pagal visus kriterijus jam tinkamiausia sritis – psichiatrija: „JOKIŲ LIMPIŲ! Kūnų nelieti niekuomet, išskyrus tuos atvejus, kai taikai sekso surogato terapiją. Vujarizmas, iškrypėliškumas, erotizmas, autoerotizmas, polierotizmas. Nepavargsta kojos. Ilga pietų pertrauka. Išgydai – bent jau taip sako.“ Deja, įkopus į „Vargo kalną“, paaiškėja, kad ir čia dirbti visai nesaldu.

„Vargo kalnas“ – daugybę diskusijų sukėlusių „Dievo namų“ tęsinys, kuriame ir vėl iš vidaus vaizduojamas ligoninės – šįkart psichiatrinės – gyvenimas su visais įmanomais trūkumais, skaudžiai parodomi darbuotojų ir pacientų santykiai. Jaunajam gydytojui jo karjera ir vėl kelia egzistencinius iššūkius, klausimus ir dilemas, idealizmas ir vėl susiduria su cinizmu ir kančia, tačiau galiausiai meilė ir gyvybės stebuklas viską nugali.