Vakarų Lietuva - balta Neringos pajūrio juosta, paslaptinga Žemaitija, Mažoji Lietuva ir Nemuno delta. Po Lietuvą keliaujantys turistai retai aplenkia Vakarų Lietuvą, vieną patraukliausių alies regionų, gamtos ir kultūros objektų turtingą kratą. Knygoje: 35 apraomos gyvenvietės ir lankytinos vietovės 110 apraomų lankytinų objektų Detalūs (M1:100 000 1 cm - 1 km) žemėlapiai 300 fotografijų Pagoniką Europos praeitį menantys alkakalniai, mitologiniai akmenys, piliakalniai, gyvybe alsuojanti gamta ir žmonių tikėjimo paženklintas kratovaizdis traukia čia ne kartą sugrįžti tiek pavienius keliautojus, tiek eimas, mėgstančias turiningą laisvalaikį. Dauguma turistinių knygų skirtos keliautojams, kurie nori per trumpą laiką pamatyti kuo daugiau. Lietuva jose pristatoma kaip viena i Baltijos alių, kurias io krato svečiai dažniausiai ketina aplankyti visas i karto. Todėl tokiuose vadovuose pateikiama informacija pritaikyta trumpam kelių dienų vizitui, nepelnytai praleidžiant daugybę įdomių detalių, vertingų skubėti nelinkusiam žmogui. Savarankikam, įdėmiam keliautojui, mėgstančiam nusukti nuo imintų marrutų į alį, turėtų praversti is mūsų leidinys, gausus žemėlapių ir informacijos apie daugelį dėmesio vertų lankytinų objektų. Smėlėti Baltijos pajūrio paplūdimiai, baltos kopos, kvapūs puynai, natūralios gamtos ir gerai iplėtoto aptarnavimo dermė traukia į ią Lietuvos dalį tiek mūsų alies gyventojus, tiek turistus i svetur. Be pajūrio, į Vakarų Lietuvą vilioja ir daug archajikos dvasios isaugojusi Žemaitija, taip pat ilgą istorijos tarpsnį Vokietijai priklausiusi Mažoji Lietuva su savita istorija ir itin turtinga Nemuno lankų gamta. i Lietuvos dalis priskiriama dviem kultūra ir papročiais labai skirtingiems etnografiniams regionams - Mažajai Lietuvai ir Žemaitijai. Mažoji Lietuva Mažoji Lietuva - vienas i penkių Lietuvos etnografinių regionų, istorinė iaurrytinės Prūsijos dalis. Iki Kalavijuočių ordino invazijos XIII a. čia gyveno baltų gentys - skalviai ir nadruviai, o pajūryje - kuriai. Ilgainiui po Melno taikos sutarties 1422 m. baltų apgyventas regionas tapo Vokietijos dalimi, o Žemaitija - Lietuvos. Nuo 1525 m. regionas buvo Prūsijos hercogystės, vėliau - karalystės dalis, o 1871-1945 m. vėl priklausė Vokietijai. Dabar is regionas tarp Karaliaučiaus (Kaliningrado) ir Lenkijos priklauso Rusijai, o mažoji dalis, esanti iaurėje, deiniame Nemuno krante, kitaip tariant, Klaipėdos kratas su panemuniais, yra Lietuvos žemės. Klaipėdos kratą Lietuva užėmė po Pirmojo pasaulinio karo 1923 m. ir valdė iki 1939 metų. Žemaitija Žemaitijai iandien priskiriama teritorija beveik sutampa su savitos kalbinės tarmės paplitimu, jai priklauso Telių, Tauragės apskritys, dalis Klaipėdos, iaulių ir Kauno apskričių. Taip istorikai susiklostė, kad XIII a. II p. - XV a. pr., aktyvių kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikotarpiu, žemaičiai dažnai nesulaukdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaiktystės (LDK) valdovų paramos, prieingai - Žemaitija ne kartą (Mindaugo - 1253 m., Jogailos - 1382 m., Vytauto - 1384, 1392, 1398 m.) buvo padovanota Ordinui. Taip isikristalizavo politinė žemaičių sąmonė ir jie, gyvendami LDK pasienyje, sumaniai manipuliavo santykiais tarp Lietuvos didžiojo kunigaikčio ir Ordino didžiojo magistro. Tik 1411 m. Torunės taikos sutartimi Žemaitija buvo atiduota LDK valdovams - Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, o 1422 m. Melno sutartimi galutinai ir visiems laikams pripažinta LDK dalimi. Taip 500 metų nusistovėjo pietvakarinės Žemaitijos sienos. Kiekvienas keliautojas netruks pastebėti, kad vakarinė Lietuvos dalis skiriasi ir kratovaizdžiu, ir architektūra. Didesnė pajūrio dalis į pietus nuo Palangos, visas pamarys, panemuniai iki pat Vievilės labiau sukultūrintas, tebestovi raudonplyčiai vokiko stiliaus trobesiai, net mažuose miesteliuose gausu masyvių mūrinių pastatų su įkomponuotais fachverkais, kuklios liuteronikos bažnyčios. Tai vokikos kultūros pėdsakai. O vos perkirtę menamą ribą, buvusią Vokietijos ir Lietuvos sieną, patenkame į visikai kitokią erdvę - daugiau mikų, natūralios gamtos, miesteliuose gausu medinių pastatų, isiskiria pramatnios katalikikos bažnyčios. Daug vėliau negu Vokietija mūrinę architektūrą perėmusi Lietuva neisaugojo daugybės pilių. Jų buvimą iandien liudija tik gausiai ilikę piliakalniai. Žemaitijai ypač būdingi piliakalnių kompleksai traukia ne tik mokslininkų, bet ir keliautojų dėmesį. Skirtumų įžvelgiama ir tarp iuose dviejuose etnografiniuose regionuose gyvenančių žmonių. Kalbama, kad žemaitis uždaras, nekalbus, užsispyręs. Žemaičiai ilgą laiką labiau mėgo gyventi viensėdžiuose negu kaimuose, sodybas kurdavo nuo kaimynų ne arčiau kaip per atstumą, kuriuo girdisi uns lojimas. Trobos buvo erdvios, medžiagos statybai pakako aplink plytinčiuose mikuose. I to, matyt, likęs tas savotikas uždarumas, individualumas, kiek didesnės asmeninės erdvės poreikis. Galbūt uždarumu žemaitis ir skiriasi nuo kitų Lietuvoje gyvenančių etninių grupių, tačiau nė viena minėtų savybių jis neprilygsta Mažosios Lietuvos gyventojui - lietuvininkui, kaip jie patys save vadindavo. I tiesų žemaitis uždaras ir nekalbus tik i pirmo žvilgsnio, nepuola pirmas į artimą draugystę, bet ilgainiui, įgavęs pasitikėjimo žmogumi, gali tapti itin nekus, atviras ir net sentimentalus. Lietuvininkai buvo veikiami protestantiko pietizmo, kuris i tiesų iugdė juos itin asketikus, griežtus. Mažosios Lietuvos gyventojai savo priklausomybę labiau siejo su religija, o ne su valstybe. Religija jiems buvo itin svarbi gyvenimo dalis, ji suformavo savitą krato kultūrą. Deja, istorija taip lėmė, kad lietuvininkų kultūros apraikų kasdieniame gyvenime nebelikę, jų savita tarme kalba labai mažai žmonių. Po karo sovietai visikai sunaikino etninį Mažosios Lietuvos savitumą, beveik nebeliko tenykčių gyventojų, o krato kultūra gyva tik prisiminimuose. i knyga yra ileista ir vokiečių kalba, pavadinimu .