Monografijoje nagrinėjama lietuvių literatūros klasiko J. Tumo-Vaižganto kūryba. Psichologinis ir etinis rašytojo vaizduojamojo pasaulio įprasminimas siejamas su objektyvia tikrove, visuomeniniais santykiais, socialinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis. Daug vietos skiriama Vaižganto mąstysenos savitumui, jo kūrybos principams, meniniam metodui, žanrų bei poetikos apžvalgai, kūrybos sąsajoms su tradicijomis ir jos vietai lietuvių prozos raidoje. Skiriama specialistams ir plačiajai visuomenei.