Šis dvigubas Acta Academiae Artium Vilnensis numeris ypatingas – jame skelbiami temiškai, problemiškai ir metodologiškai įvairūs straipsniai - tai kolegų, draugų ir mokinių dovana ir padėka Profesorei Aleksandrai Alek­sandravičiūtei 70 metų jubiliejaus proga. Vedini susižavėjimo Profesorės asmenybe ir darbais rengėme straipsnius, kurie atspindi, tęsia, plėtoja, pil­do Jos daugiaplanius tyrimus bei atliepia plačius mokslinius ir kultūrinius interesus. Profesorės darbai kelioms Lietuvos menotyrininkų kartoms yra tapę įkvėpimo šaltiniu, paskata kelti klausimus, postūmiu atsigręžti į ne vi­sada vizualiai įspūdingus, bet kultūriškai aktyvius objektus. Jos tyrimai – tai mokslinio reiklumo, sintetinio mąstymo, kalbinio tikslumo, interpretacinio meistriškumo pavyzdžiai. Visur, kuo domisi Profesorė – nuo liaudiškų­jų amatų, kūrybinės meistrystės iki sakralumo raiškos ar epochų kultūros sandų manifestacijų kasdieniuose objektuose, atsiskleidžia ne tik gili huma­nitarinė erudicija ir meninė pajauta, bet ir kūrybingos vaizduotės polėkis. Nagrinėdama kūrinius, Profesorė įvardija jų subtiliausius niuansus, tuolaikes reikšmes bei dabartines prasmes ir, svarbiausia, suteikia jiems bendra­kultūrines koordinates. Paradoksalu, bet kultūros pamatus po pavieniais kūriniais klojantys Jos tyrimai ardo sienas tarp meno sričių, rūšių, žanrų ir hierarchijų. It dirigentė orkestrui Aleksandra jungia vaizdus ir daiktus į mai­nų ir kaitos grandines, prakalbindama jų specifiką tam, kad atskleistų uni­versaliuosius pradus. Mums, Profesorės draugams, kolegoms, mokiniams, didžiulė garbė ir profesinio likimo malonė pažinti Aleksandrą asmeniškai – jaučiamės apdovanoti Jos žiniomis, išmintimi ir humoru. Suprantama, šis AAAV numeris – tai netobulas mūsų dėkingumo ženklas, tačiau viliamės, kad šioje neidealioje dovanoje Profesorė atpažins stoteles, pro kurias mus vedė neleisdama pasiklysti, bet skatindama klajoti po kultūros, dailės ir pa­veldo tyrimų laukus.