Pavadinimas, be abejo, žadina smalsumą, bet paaiškinimas paprastas. Knygoje pasakojama apie beprotišką aistrą, prasidedančią kapinėse, tarp antkapių ir augalų.

Ji – Dezirėja, 35 metų bevaikė bibliotekininkė, ką tik tapusi našle, gyvena mieste, tokiame tvarkingame bute, kad šis atrodo lyg dezinfekuotas. Ji dažnai nueina į kapines, atsisėda ant suolelio ir prisimena savo mirusį vyrą Erjaną. Jis buvo idealus. Jie buvo susiplanavę visą gyvenimą, bet staiga jis išėjo ir žuvo...

Ji jaučiasi apgauta ne todėl, kad jį mylėjo, bet kad viskas buvo taip gerai suplanuota ir nuėjo šuniui ant uodegos.

Vieną dieną jai sėdint ant suolelio ir gilinantis į savo mintis, kapinėse pasirodo ir šalia atsisėda vyras. Tai Benius, nors ji dar to nežino. Benius – kepe pasipuošęs vienišas ūkininkas, kurį mylima mama paliko giminės sodyboje vieną su 24 karvėm.

Po kurio laiko susitikinėti kapinėse tampa įprasta. Pasėdi ten tylėdami vienas šalia kito...

Dezirėją ir Benių ištinka didžioji meilė. Ar išdrįs jie susitikti kitur? Bet jie tokie skirtingi! Beniaus sodyboje ant virtuvės sienų tebekaba mamos siuvinėti kilimėliai ir tvarte mykia karvės, o Dezirėja gyvena moderniame stilingai įrengtame miesto bute. Jis mėgsta naminį valgį, ji mažai nusimano apie valgio gaminimą. Tai turėtų baigtis katastrofa, o gal meilė įveiks tokias smulkmenas?