Jono Mikelinsko romanas „Už horizonto – laisvė“ pagrįstas atsiminimais iš priverstinių darbų stovyklos per Antrąjį pasaulinį karą, literatūros kritikų kritikuotas kaip fašistinis.

Mikelinskas nepriklausomybės metais pagrįstai galėjo priskirti save prie tų, kurie „nepardavė sąžinės“. Sovietmečiu sunkiausia buvo išsaugoti kuriančios asmenybės vientisumą.

Nuolatinės grėsmės slėgis, totalinė mąstymo unifikacija, bundančio talento būtinybė išreikšti save, – o tai įmanoma tik taikantis prie esamų sąlygų, – skaldė asmenybę iki pat šaknų, vertė apgaudinėti save „socializmo su žmogišku veidu“ iliuzijomis, skaudžiai nusivilti, pasiduoti juodai netikėjimo tuštumai ar net kandžiam, ironiškam cinizmui...