Tai, kas skir­ta lai­min­giau­siems, skir­ta ir Tau. Tu tu­ri stip­rias ran­kas, ku­rio­mis ga­li ap­ka­bin­ti my­li­mą, ku­rios Tau pa­de­da įveik­ti sun­ku­mus, nu­ga­lė­ti prie­šą.

Tu tu­ri akis ir ma­tai že­mę, jū­rą ir dan­gų. Tu ga­li ki­to žvilgs­ny­je per­skai­ty­ti tai, kas ne­iš­sa­ko­ma žo­džiais, akių gel­mė­je pa­ma­ty­ti at­si­ve­rian­čią sie­lą.

Tu gir­di vi­so pa­sau­lio gar­sus – miš­ko oši­mą, paukš­čių čiul­bė­ji­mą, vai­ko verks­mą, šir­dies pla­ki­mą. Va­di­na­si, Tu tu­ri jaut­rią, ne­pa­kar­to­ja­mą sie­lą!

Tu tu­ri sie­lą - die­viš­ku­mo įro­dy­mą. Tu jau­ti nuo­la­ti­nį die­viš­ku­mo dvelks­mą, lei­džian­tį Tau kur­ti, pa­žin­ti, sva­jo­ti.

Tai, ką tu­ri lai­min­giau­sie­ji, tu­ri ir Tu!

Tu tu­ri vis­ką, ką tu­ri pa­tys lai­min­giau­sie­ji.

Tai, ką ga­li lai­min­giau­sie­ji, ga­li ir Tu.

Kiek­vie­na die­na Tau ga­li bū­ti pa­ti lai­min­giau­sia.

Lai­mę, kaip ir ste­buk­lą, ga­li­ma pri­si­jau­kin­ti. Duo­nos tru­pi­nė­lis – duo­na. Iš ak­me­nė­lių, iš grums­te­lių su­da­ry­ti kal­nai, iš ma­žiau­sių džiaugs­mo aki­mir­kų – vi­so gy­ve­ni­mo džiaugs­mas. Jei jo ne­pa­ju­si prie jau­kios žva­ku­tės švie­sos, var­gu ar Ta­ve nudžiu­gins ir aki­nan­tys fe­jer­ver­kai.

Ma­žas ži­bu­rė­lis to­lu­mo­je taip pat pa­ro­do kryp­tį, kaip ir di­džiau­sias švy­tu­rys.

Kas lau­kia Ta­vęs prie to ži­bu­rė­lio?

Ry­tą, va­ka­rą, gū­džiau­sioje tam­soje du­ris vi­sa­da ati­da­ro ji – Ta­vo at­ei­tis.

Ją pažįsti iš karto. Ji Tave palydi išeinantį, pasitinka lai­min­gai įveikusį ilgą kelią.

Jos palinkėjimą, kad kiekviena die­na Tau gali būti pati laimingiausia, Tu pasiimi į kelionę, kaip Li­kimo skirtą dovaną.“