Šioje literatūros tyrinėtojos, rašytojos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Viktorijos Daujotytės knygoje publikuojami daug gyvenimo metų kurti ir užsirašinėti aforizmai. Tai netikėti minties blyksniai, kilę ir iš pačios kalbos, ir iš asmeninių patirčių – iš atidaus įsižiūrėjimo į pasaulį, iš įsiklausymo į savo ir kitų gyvenimus.

V. Daujotytės aforizmai kviečia ir skaitytoją dabarties skuboje stabtelėti, drąsiau gyvenimui

atsiverti, akyliau į pasaulį įsižiūrėti.

Knyga bus įdomi visiems, ieškantiems gyvenimo išminties.

*

Kad atpažintum išmintį, reikia nors lašą jos turėti savyje; ne išmaniajame telefone.

*

Menas yra tobulas liūdesys dėl šio netobulo pasaulio.

*

Poetinė teologija: Dievas apglėbia ir bedievius.

*

Toliausiai nueina tas, kuris žino kada sustoti.

*

Laisvas: kai ir šlubuodamas eini oriai.

*

Laikini, bet kol esame, esame belaikiai.

*

Gyvenimo prasmė? Jei ji yra (o turėtų būti), tai gal tokia, kaip kadaise mane mokė mokytoja

Antanina: užauginti vaikus, numarinti tėvus, išsilaikyti be didelės kaltės ir gėdos, kad gyvenai.