„Niekas nemyli moters todėl, kad ji graži ar bjauri, kvaila ar protinga. Mes mylime, nes mylime“, – tvirtino bene garsiausias prancūzų romanistas Honoré de Balzacas (1799–1850). Ir pats taip mylėjo moteris. Jis tapė jaunų ir senų, tyrų ir ištvirkusių, turtingų ir vargetų, vietinių ir užsieniečių, provincialių ir madingų moterų portretus. Netgi motina ir sesuo tarnavo jam gyvais modeliais taikliai detalei atrasti. Per gyvenimą rašytojas sulaukė per 120 tūkstančių moterų skaitytojų laiškų ir niekada neslėpė, kad be jų meilės nebūtų sulaukęs pasaulinio pripažinimo.

Romanas „Trisdešimties metų moteris“ – apie moterį, kokią H. de Balzacas geriausiai pažinojo, kokią šiandien vadiname balzakiško amžiaus moterimi. Anksti ištekėjusi už nemylimo menkystos, markizė Žiuli d’Eglemont patiria, ką reiškia iš tikro mylėti ir būti mylimai. Netekusi mylimojo, po ilgų gedulo metų ji iš naujo supranta, jog širdis ten pat ir tokia pat karšta. Ar ji, savo gyvenimo valdovė, pasinaudos trisdešimtmetės privalumais, vėl rizikuodama visos šeimos, visos giminės likimu?