Įsivaizduokite gyvenimą, kuriame niekas nepasikeičia.

Elgiamės blogai, skaudiname mylimus žmones bei save ir vis nesikeičiame. Kuomet gyvename nesikeisdami, sąmoningai renkamės būti nelaimingi, o kartu darome nelaimingus ir kitus.

Laikotarpis, kurį nugyvename jausdamiesi nelaimingi, yra laikotarpis, į kurį nebegrįšime. O skaudžiausia, kad visa tai darome mes patys. Toks yra mūsų pasirinkimas. Iš kvailo išdidumo daugybę metų laikomės įsikibę tam tikro elgesio modelio, nepaisydami žalos. Tik kai jau būna per vėlu ją atitaisyti ar pasiekiame kokį nors tikslą, savo elgesį permąstome ir galbūt gailimės.

Kodėl taip elgiamės? Kodėl nenorime keisti savo elgesio?