Nihilizmo ryšį su tikrovės problema bei jo buvimą performatyvu – signalizuoja ir pats pristatomos monografijos pavadinimas bei jos paantraštė – Šios įžvalgos persmelkia visą knygos turinį. O struktūrą lemia šių įžvalgų projekcija į „šviežiausią“, galima sakyti „topinę“ filosofinę dabarties problematiką, kuri, ir tai visai ne keista, - prikelia iš užmaršties ne tik ne naujas, bet labai archaiškas, netgi „fosilines“ temas. Pirmoji monografijos dalis galimà laikyti tam tikru teoriniu tiltu tarp bei . Viena vertus, joje pratęsiama Vakarų nihilizmą reprezentuojančių temų analizė, kita vertus, – atskleidžiamas šių temų nihilistinio iškilimo teorinis pagrindas – jų sąsaja su tikrovės problema – bei nagrinėjami saviti nihilistiniai tikrovės praradimo bei jo teorinio „sugriebimo“ būdai. Antroji monografijos dalis – „ sugrįžimas“ – yra centrinė. Čia nihilizmo ir negatyvumo problematikos teorinė filosofinė analizė yra orientuojama į realybės ir tikrovės konceptų perskyros reikšmę sampratai, o taip pat į naujai iškylančią derealizacijos ir performatyvumo problematiką bei jų ryšį su nihilizmu. Trečioji monografijos dalis „Nihilizmas ir įstatymo ontologija“ yra paremta nihilizmo sąsajos su negatyvumo problema apskritai suformuota nuostata apie įstatymo, o gal net teisės sferos tam tikrą ontologinį „pirmumą“, savotišką iškylančią galimybę įstatymo, teisės, teisingumo ontologijos sritį laikyti „pirmąja filosofija“. Tai gana drąsi hipotezė. Bet būtent tokiam žingsniui autorę inspiruoja negatyvumo problematiką plėtojančių autorių – Hegelio, Heideggerio, Derrida, Agambeno – mąstymo analizė. Taigi teigia, kad įstatymų prasilenkimas su teisingumu, teisės buvojimas anomijos sąskaita, įstatymo formalios „prigimties“ reikalavimas nihilistiškai (kaip niekas kitas?) užklausia apie pačią .