„Jis vertė mane pasirinkti, kuo tikėti. Ir bandė įtikinti, kad galiu pasirinkti ne tik savo ateitį, bet ir praeitį. Nuo mano pasirinkimo priklausė, ar būsiu haliucinacijas reginti pusprotė, ar... Koks tas antrasis variantas, pati nelabai žinojau. Tačiau Zaganas tartum norėjo, kad pasirinkčiau kaip tik tą variantą. O aš ir pati neketinau būti pusprotė.

– Maža, ką aš nuspręsiu, – gūžtelėjau pečiais žiūrėdama į jo blizgančias kaštonines akis. – Tikrovė nuo to nepasikeis. Buvo tai, kas buvo.

– Kas buvo, to nėra, – rimtu veidu pasakė Zaganas ir atsisėdo, šalia savęs pasisodindamas ir mane. – Yra tik tavo galvoje. Todėl tavo pasirinkimas esminis.“

Tikėjimas – ar mums svarbu, kuo jis grįstas? – daro stebuklus. Jeigu stebuklas neįvyko – vadinasi, tikėta buvo per silpnai. Stebuklų pasauly turbūt nedaug, nes nemokame tikėti. O gal viskas, kas vyksta, ir yra mūsų tikėjimas? Patikėti absurdu, tuo, kas atrodo neįmanoma, geba tik bepročiai, nebesuvokiantys, kas tikra, o kas susapnuota. Tokie kaip šio romano herojė Saulė.

Tikėjimo keliu Saulė nueina iki pat galo. Jos troškimai pildosi, ji pati renkasi ne tik savo ateitį – geba pasirinkti ir... praeitį. Tačiau ar Saulė laiminga? Kokią siaubingą paslaptį slepia jos keistas mylimasis? Ar tinkamą pamatą ji pasirinko savo tikėjimui?

Romanas „Tikėjimo dugnas“ pasakoja neįprastą meilės istoriją, kurios šiurpą keliančiose peripetijose aistros ugnis virsta demonišku nevilties šalčiu. Pasirinkimų kryžkelėje atsidūrusi Saulė savęs klausia, kas yra tikėjimas ir pasirinkimo laisvė, kur riba tarp tikrovės ir fantazijos? Ar supratęs, kad žengi neteisingu keliu, dar gali grįžti atgal?