Žymaus literatūros teoretiko, filosofo, kultūrologo Michailo Epšteino, daugiau nei 20 knygų ir per 500 esė autoriaus, dienoraštis apie tėvystės patirtį. Knygoje aprėpiamas laikotarpis nuo autoriaus pirmagimės dukters laukimo iki jos antrųjų metų. Greta jaudinamai atviro asmeninės patirties atskleidimo pateikiama gili tėvystės filosofinė refleksija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.

Kaip svarstyti ne tai, ką tėvas turi daryti ar daro, bet ką reiškia būti tėvu? Kuo esminga patirtis, kuri mane vienija su visais tėvais? Kuo tėvystė skiriasi nuo motinystės? Šiuos klausimus autorius svarsto savo knygoje. Į pagrindinius kūdikio raidos etapus ( žaidimas, kalba, savimonė) žvelgiama plačiame literatūriniame ir intelektualiniame kontekste.

„Gimimas – dovana ir gimdytojams, ir naujagimiui, bet – kokia ta dovana nelygiavertė! Mes dovanojame savo vaikui tik vieną, visai trumpą gyvenimą – vos kelias dešimtis metų. O jis dovanoja mums nesibaigiantį ir į visas puses nusidriekusį visų mūsų protėvių ir ateities kartų gyvenimo medį. Taigi kas kam turėtų dėkoti? Ar visas gimdytojų triūsas, rūpinimasis, auklėjimas, pasiaukojimas dėl vaikų nėra tik labai mažas užmokestis už tai, kas įgyjama – amžiną giminės gyvenimo tąsą? Juk gimdydami vaiką mes kartu pasmerkiame jį mirčiai, o jis dovanoja mums nemirtingumą.“ – Michailas Epšteinas

„Skaitydamas šią knygą, pajunti savyje tą „tėvą“, kuris yra bendras visiems pasaulio tėvams, kuris mane vienija su jais visais bendra patirtimi, bendru buvimu. tapti tėvu – tai viena iš tų gyvenimo patirčių, kuriai įvykus, nėra kelio atgal. Kad ir kas nutiktų mano vaikui, kad ir kas nutiktų man, aš jau niekada nebebūsiu ne-tėvu.“ – Robertas Petronis