Viljamo Sarojano apysaką „Tėti, tu keistuolis“ galima būtų pavadinti savotišku kasdienės gyvenimo išminties ir filosofijos vadovu. Prie vandenyno gyvenantis tėtis yra rašytojas, į visus reiškinius žvelgiantis pro neįprastą, savitą prizmę. Žavėdamasis gamtos grožiu, mąstydamas apie žmonių santykius, pasaulio prasmę, tėtis moko sūnų kasdienėse gyvenimo detalėse įžvelgti nepaprastumą. Ši buities filosofija labai artima kiekvienam iš mūsų. Gamindami maistą, gėrėdamiesi saulėlydžiu, lenktyniaudami, važinėdamiesi dviračiu, tėtis ir sūnus mėgaujasi gyvenimu ir kartu kalba apie pamatines būties, žmogaus buvimo prasmės problemas. Kaip vandenyne rastos midijų geldelės – pats mėgstamiausias tėčio valgis – apysakoje lukštenami filosofiniai klausimai, už kurių kieto lukšto slypi gardus, vaizduotę ir gyvenimo prasmės ieškotojų apetitą žadinantis jausmas.

Laike nedylantys kūriniai – tai liudijimas, kad susiduriame su nemaria literatūros klasika, kuri kaip olimpinis fakelas keliauja per ūgtelėjusių ir užaugusių skaitytojų rankas.

Viljamas Sarojanas (William Saroyan, 1908–1981) – armėniškų šaknų turintis amerikiečių rašytojas. Apysaka „Tėti, tu keistuolis“ kupina sąmojo, įtaigumo. Čia pabrėžiamos šeimos vertybės – žmonių tarpusavio santykiai, meilė, pasitikėjimas, nuolatinis domėjimasis pasauliu. Apysakos šerdimi tampa tėvo ir sūnaus, gyvenančių vandenyno pakrantėje, bendravimas. Dialogai persmelkti būties, gyvenimo prasmės, gamtos paslapties klausimų. Taip atsiveria įdomus ir gyvybingas, kartais sentimentalus, švelniai satyriškas žvilgsnis į pasaulį.