--- Kur diplomas, sakiau sau, leidžiantis man vesti žmoniją į priekį, o jeigu esu kvailys, kuris tik kels sumaištį ir kitiems trukdys dirbti pozityviai? Juk istorijoje net tiršta nuo kilnių sielų, kurių nežabotas kilnumas privirė baisios košės ir tapo ilgalaikio snukiadaužio priežastimi. Tad rūpinkis savo kiemu, nežvilgčiok į svetimus. Man, žinote, tas postulatas – kalbėti tik savo paties vardu – buvo ne tik elementari gero stiliaus sąlyga, bet ir mano moralumo bei mano atsakomybės išraiška. ----- Ar mano ankstesnis maištas atgis kieno nors jaunoje, karingoje vaizduotėje? Nežinau. O aš? Ar įstengsiu dar kartą sukelti maištą, senatvėje, šį kartą prieš jį, Gombrowiczių? Nesu tikras. Apgalvoju visokias klastas, kaip nusimesti tą tironiją, bet liga ir amžius mane nusilpnino. Nusimesti Gombrowiczių, sukompromituoti jį, sunaikinti, taip, tada atgimčiau... bet sunkiausia kovoti su savo paties kevalu. ---- Testamentas primena susiruošimą mirti, bet Gombrowicziaus „Testamentas“ – tai dinamitas, triukšmingas žadintuvas, kviečiantis gyventi. Kaip ir visi Witoldo Gombrowicziaus kūriniai „Testamentas“ pasižymi autoironija, minties aštrumu, skvarbia autorefleksija ir tikrovės analize. Rašytojas teigia norėjęs, kad ši knyga būtų „vadovas jo kūrybai pažinti“. Iš tikrųjų artėjančios mirties akivaizdoje rašytas tekstas padeda geriau suprasti Gombrowicziaus savitą mąstymo būdą, autentiškos būties ir kūrybinius ieškojimus. „Testamentas“ tapo Witoldo Gombrowicziaus intelektualine išpažintimi, iki šių dienų visame pasaulyje skaitoma ir interpretuojama.