Knygoje tiriama, kaip po Pirmojo pasaulinio karo traukydamos apdilusius dviejų gretutinių imperijų

pančius kūrėsi modernios Baltijos valstybės. Jų tarptautinę ir vidaus padėtį veikė tų imperijų vietoje

atsinaujinusios abi didžiosios galios ligi vėl priartėjusio dar globalesnio karo. Pirmiausia tos galios

stengėsi neleisti Baltijos šalims kurti karinės, politinės ar ekonominės sąjungos, reguliavo Lenkijos

ir Lietuvos konfliktą, dažniausiai jį kurstydamos, bet tarpais (1927–1928, 1938) ir gesindamos, kad

jis nevirstų karu, kol Maskva ir Berlynas dar jam nebus pasiruošę. Šios sostinės vertė Lietuvą

atsisakyti savojo suvereniteto stiprinimo Klaipėdos krašte. Sovietai nestabdė šio krašto anšliuso, bet

panaudojo jį kaip dingstį stiprinti įtaką Latvijoje ir Estijoje.

Analizuojamas ne tik Sovietų ir Vokietijos poveikis Baltijos šalims, bet ir pastarųjų

reagavimas į abiejų kaimyninių galių politiką. 1923 m. Ryga, Kaunas, Talinas, kaip ir Varšuva,

atmetė Maskvos diplomatų reikalavimą per savo teritoriją praleisti Raudonąją armiją, kurią ketinta

siųsti į Vokietiją inspiruojamai revoliucijai paremti. Kitais metais estai, operatyviai ir veiksmingai

numalšinę sovietų organizuotą Talino pučą, pristabdė revoliucijos eksporto mėginimus Vakarų

kryptimi ligi pat Antrojo pasaulinio karo. Visi baltiečiai nepalankiai reagavo į pirmąsias nacių

valdžios represijas, o latviai net surengė Vokietijos prekių boikotą. Estijos vapsai irgi buvo priešiški

naciams.

Išlaikydamos iš esmės savarankišką užsienio politiką ir nuoseklią, stabilią tarptautinę

orientaciją, Baltijos šalys silpniau saugojo savo vidaus politinį procesą nuo išorės poveikio. Jokio

užkardymo mechanizmo šiam poveikiui nebuvo parengta. Todėl galėjo silpnėti valstybių

mobilumas reaguoti į išorės grėsmes, taip pat pasiryžimas priešintis agresijai, net gebėjimas dėl jos

protestuoti.