Sunku įvertinti, kaip smarkiai per visą religijos istoriją džiaugsmas ir juokas buvo pažeminti, sumenkinti ar laikomi netinkamais ir sunku suprasti, kodėl apskritai buvo neigiamas linksmumas. Tačiau lengva matyti šio sumenkinimo padarinius: tikriausiai sutikote žmonių, kurie mano, kad būti religingam − vadinasi, visą laiką būti mirtinai rimtam. O kai esi mirtinai rimtas, esi „rimtai“ miręs. Tikintiesiems reikėtų kito pasirinkimo – būti džiugiai gyviems. Tačiau jei džiaugsmas akivaizdžiai išauga iš gyvastį teikiančio tikėjimo, kodėl jo tiek mažai religinėje aplinkoje? Kodėl atrodo, kad per pamaldas trūksta linksmumo? Kodėl religingi žmonės labai dažnai (ir teisingai) apibūdinami kaip pernelyg rimti ir niūrūs? Trumpai tariant, kada, kodėl ir kaip džiaugsmas, humoras ir juokas pasitraukė iš religijos?