A. Cibulskis – tragiško likimo žmogus. Atsisakė būti komjaunuoliu, 1950-aisiais bandė prasibrauti į Vakarų pasaulį, bet Palenkėje buvo sučiuptas ir ištremtas į Sibirą, kur gyveno kelerius metus. Politiškai „raupsuotas“ žmogus, pasak A. Cibulskio mokytojo Antano Juškos, „savo eilėraščius palikinėdavo pas pažįstamus, tremties draugus ar patikimus žmones, knygos neišleido. (...) Taip ir nežinia, kiek jų parašė, kiek išsimėtė ir dingo. (...) Dabar berods surinkta 130 eilėraščių“ (p. 98). Poeto gyvybė užgeso Baltijos jūroje Latvijoje. Mirties aplinkybės miglotos – skenduolis rastas persirengimo būdelėje. Spėjama, kad "antitarybinius" eilėraščius rašiusį poetą nužudė kagėbistai.

Ši knyga išsklaido liūdesį, nes poezija labai šviesi. Pirmoji knyga, poeto draugų išleista dar 1993 m. („Išeisiu nebaigęs dainos“), jau tapo bibliografine retenybe. Jos pagrindu sudarytas ir šios poezijos tomelis, kuriame, pasak sudarytojo J. Nekrošiaus, jaučiamas „apnuogintas ir labai jautrus lyrikos nervas“. Poezija – nepaprastai skaidri, pranašingai skambanti (A. Cibulskis itin vertino Dovydo psalmes). Pagal A. Cibulskio poeziją yra sukurta dainų, ypač vykusios – kunigo E. Arnašiaus. Eilės tiesiog pačios prašosi dainuojamos, mena maironiškąją tradiciją, nors jose skausmo yra daugiau.