Tai tikrais faktais paremtas istorinis romanas apie jaunos Liublianos aukštuomenės atstovės Veronikos Zarnik, kurią įtraukė neramios istorijos verpetai, gyvenimo epizodus ir paslaptingą dingimą. Apie ją pasakoja penki skirtingi asmenys, kurie atskleidžia ir savo gyvenimo detales bei piešia neramią Slovėnijos kasdienybę prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu. Šie žmonės kalba apie laikmetį, kuris prarijo įvairiais įsitikinimais besivadovavusius istorinius veikėjus bei karo akivaizdoje atsidūrusius žmones – žmones, kurie nesuvokė laikmečio siaubo ir tik troško gyventi paprastus gyvenimus. Bet „paprasti gyvenimai“ buvo tik iliuzija, nes tais laikais net iš pažiūros ramiame ir idiliškame kalnų papėdėse įsikūrusiame dvare nebuvo galimybės išvengti smurto apraiškų.

Apie Veroniką pasakoja jos paliktas mylimasis, Jugoslavijos karališkosios armijos karininkas, keturiasdešimt penktaisiais atsidūręs karo belaisvių stovykloje Palmanove; pasakojimą tęsia į prisiminimus panirusi, abejotinomis viltimis gyvenanti Veronikos mama, kuri tais pačiais metais bute Liublianos priemiestyje laukia grįžtančios dukros; apie heroję kalba vokiečių okupacinės kariuomenės gydytojas ir buvusi tarnautoja, o pasakojimą užbaigia buvęs partizanas, kuris dėl neaiškių asmeninių motyvų ir paskatintas nesusipratimų, išjudina traukinį, naktį perskrodusį daugybės žmonių likimus.