Ievos Rudžianskaitės eilėraščių rinkinyje „Švytuokle švytuokle“ gvildenamos meilės, mirties ir laikinumo temos, išryškinant santykį tarp kalbos ir tylos. Kiekvieną knygos dalį atveriantys savotiški burtai – kreipiniai į švytuoklę, ženklina pasitikėjimą tuo, kas yra nepaaiškinama, ko negali perprasti. Siekiama parodyti, jog meilėje esama mirties pėdsakų, mirtyje – meilės, o netikėtai sublyksinčioje šviesoje skirtumai galbūt netenka svarbos.