’’Nurišk nuo savo kojų apavą, - pasakė Dievas Mozei Sinajaus kalne, - nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė’’. Tokių šventų vietų kaip Sinajaus kalnas pasaulyje galima rasti ne vieną, įvairiose praeities ir dabarties kultūrose. Bet iš kur imasi jų šventumas? Gal yra kokių nors objektyvių žymių, leidžiančių šventybę apčiuopti ir pamatuoti? O gal ji - tik mūsų vaizduotės vaisius? XXa. du filosofai nušvietė šventybės prigimtį: vokietis Rudolfas Otto ir rumunas Mircea Eliade. Otto pasidarė žodį ’’numinozas’’, kuriuo pasiūlė vadinti paslaptingą dieviškumo jėgą, keliančią mums pagarbią baimę, tarsi akis į akį būtume susidūrę su Dievu ar jo apreiškimu. Kaip tik šį jausmą patiriame daugelyje vadinamųjų šventų vietų, pvz., Graikijos Delfuose regėdami tarp uolėtų kalnų boluojančią orakulo šventyklą ar žiūrėdami į simetrišką ledinę Kailaso viršūnę, kyšančią virš vakarų Tibeto plynaukštės. Eliade, kaip priešybę pasaulietinei, jo žodžiais tariant, ’’profaniškajai erdvei’’ (tiesiogine prasme - už šventyklos ribų), išaukština ’’šventąją erdvę’’ ir šventybės apraiškai pavadinti vartoja žodį ’’hierofanija’’ (gr. ’’šventybės apsireiškimas’’). Animistams, pvz., šintoistams, kurie tiki, jog dievybė įsikūnija į bet kurį gamtos reiškinį, tokia šventybės apraiška gali būti uola ar medis; krikščionims hierofanija - visų pirma Dievo įsikūnijimas Kristuje. Be abejo, kai kurių vietų šventumas kildinamas tiesiogiai iš hierofanijos: Sinajaus kalne Mozei apsireiškęs Dievas; Lurde kaimo mergaitei pasirodžiusi Mergelė Marija; Ajonos saloje šventasis Kolumbas regėjo angelus ir darė įvairius stebuklus. Bet žemėje yra vietų, kurios laikomos šventomis dėl kitų priežasčių.

Ši knyga apžvelgia daugiau kaip trisdešimt pavyzdžių, kurie pagal šventumo prigimtį suskirstyti į penkis pogrupius: ’’Šventųjų pėdomis’’ pasakoja apie vietas ir paminklus, šventus todėl, kad jie susiję su šventaisiais ir dvasiniais mokytojais, pvz., Bodh Gaja Indijoje, kur princas Sidhartha a Gautama pasiekė nušvitimą ir tapo Budha. Senovės kultūrose ypač gerbtos ir laikytos šventomis laidojimo vietos, nes manyta, jog mirusiajam kapo bei įkapių šventumas padeda kelionėje į aną pasaulį ir gyvenant jame.