Kipro literatūros premija apdovanotas romanas, parašytas 1973 m., nestokoja magiškojo realizmo elementų ir simbolių. Autorius veda skaitytoją savo vaizduotės labirintais ir kaip šiuolaikinis Tesėjas ieško Minotauro, kad su juo didvyriškai susiremtų, tačiau jo lyg ir neberanda. Per pagrindinių veikėjų, patyrusio žurnalisto Josifo ir jo žmonos Marijos, santykių dramą romane bylojama apie šiuolaikinės globalizacijos pradžią, kritikuojama žiniasklaida, Bažnyčia, valstybė ir parodomos jų apokalipsės priežastys. Romano intriga – žmogaus sielos ir kūrybos stebuklas, nutinkantis viskuo nusivylusiems veikėjams apsigyvenus nuošaliame Troodo kalnų kaime. Jį gaubia ir senosios bizantiškosios epochos, ir naujųjų hipių laikų paslaptys. Romane filosofiškai teigiama, kad atsiribojimas, kūryba ir meilė yra vienintelė žmogaus, kaip bendruomenės ląstelės, išeitis. Justi ir autoriaus kaip dramaturgo ranka, nes tekstas – neįprastai trimatis, tarsi kadrai iš Andrejaus Tarkovskio ar Romano Polanskio filmų.