Dariaus Rekio knygoje jaučiamas eilėraščių subjekto kritiškas požiūris į šiandieninio individo įpročius. Kontrastuojančios miesto ir gamtos erdvės, praeities detalės ir šiuolaikinės technologijos neatsiejamos nuo įvairiausių subjektą apėmusių jausenų ir išgyvenimų: vaikystės prisiminimų, švelnios erotikos, nusivylimo, susitaikymo. Autorius neretai sufleruoja, kad asmuo, kas jis bebūtų, yra ne tik veikiamas susiklosčiusių aplinkybių, bet ir turi galimybę nusigręžti nuo rutinos. Vienas geriausių būdų išsivaduoti iš kasdienės banalybės – grožėjimasis gamtos reiškiniais, neleidžiančiais pasiklysti butaforijoje.