Raymond‘as Queneau (1903–1976), lietuvių skaitytojams labiausiai žinomas kaip poetas, buvo ir filosofas, matematikas, domėjosi psichoanalize, bendradarbiavo su siurrealistais, buvo vienas iš prancūzų kalbą reformuoti siekusio judėjimo Oulipo (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvės) įkūrėjų. Derino poetiškumą ir humorą, siekė suvienyti labai atitolusias prancūzų šnekamąją ir rašytinę kalbas (įteisinti ir žargono vartojimą), reikalavo „kalbos laisvės“. Jo romanai knibžda keistų veikėjų, gyvenančių absurdiškoje aplinkoje, visuomenės paraštėse.

Viena iš jį labiausiai išgarsinusių knygų – „Stiliaus pratimai“.

Tai – vienas, regis, niekuo neypatingas nutikimas, kurį rašytojas pasakoja 99 kartus vis kitaip, skirtingais žanrais ir stiliais, suteikdamas kalbai laisvę ir žaisdamas. Įvairūs pasakojimo stiliai plėtojami iki kraštutinumo ar net absurdo.

Knygą parašyti autorių įkvėpė J. S. Bacho „fugos menas“: jį pritrenkė tai, kad tema – paprasta, o variacijų – begalybė. Todėl knygą galima laikyti ir intelektualia pramoga, ir parankine metodine medžiaga, pavyzdžiui, moksleiviams ar studentams dėstant stilių įvairovę.

Kai pasirodė ši knyga, dažnai buvo apibūdinama kaip neišverčiama, bet autorius tikėjo ir tikino, kad ją išversti įmanoma, skatino vertėjus. Stiliaus pratimais žavėjosi V. Nabokovas, U. Eco, išvertęs kūrinį į italų kalbą.