Skirtinguose pasaulio kampeliuose viena po kitos įsižiebia mažos akytės. Jomis žvelgia iš pažiūros niekuo dėti pliušiniai žaislai, kurių kailyje tūno... žmonės. Berniukas, įkalintas tėvo darbo kambaryje, turi galimybę nevaržomas gėrėtis kalnais ir žaisti sniege. Kareivinėse įstrigęs jaunuolis šėlsta išsvajotame koncerte. Neseniai išsiskyręs vyras gali lengviau atsikvėpti ir užsiimti namų ruoša, žinodamas, kad sūnumi pasirūpins. Iš pradžių visi atrodo laimingi – žaisliukai juodomis akimis praskaidrina kasdienybę ir leidžia nukeliauti į priešingą pasaulio pusę, neiškeliant kojos iš namų. Ryšiai su nepažįstamaisiais atveria duris meilei, draugystei, svaiginantiems nuotykiams. Tačiau tinklui plečiantis ryškėja tokio beribio pasitikėjimo pavojai. Kas nutinka, kai anonimui atskleidžiame savo vardus, adresus, telefono numerius? Kas mūsų laukia, jei viskas apvirs aukštyn kojom, o gyvenimo kontrolę perims kiti? Ką iš tiesų įsileidome į namus? Samanta Schweblin išmoningai kalba apie riziką, kurią patiria visi šiuolaikinių technologijų ir interneto vartotojai. Ant svarstyklių lėkštelių ji deda troškimą bendrauti ir žmogiškojo ryšio trapumą, gerumą ir blogį, pakantumą ir žiaurumą. Tai pasaulis, kuriame kartą įkliuvęs į spąstus nebegali ištrūkti. Samanta Schweblin (g. 1978) – viena garsiausių šiuolaikinių ispanų kalba rašančių autorių. Jos knygos gavo daug apdovanojimų, įskaitant prestižinę Juano Rulfo premiją. Trys autorės kūriniai buvo nominuoti „Man Booker International“ premijai. „Sofoklis“ jau yra išleidęs autorės knygas „Prieraišumo laisvė“ (2018) bei „Pilna burna paukščių“ (2019), sulaukusias skaitytojų susidomėjimo. Neįprasto Schweblin pasaulio vaizdiniai primena Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimą“. Tai nerimą keliantis pasakojimas apie tai, kuo virstame, kai peržengiame net dvasioms neįveikiamas ribas. – Juodo humoro kupinos istorijos, kuriose užtenka menko plyšelio ar ertmės, kad veikėjai nusprūstų į paralelines visatas. –