Trumpa Gyčio Vaitkūno monografija - pirmas tokio pobūdžio ir užmojo rašinys apie S. Krasauską. Kritikos veidrodyje matome nebe atskirus ciklus ar kūrybinio kelio atkarpas, o dailininko - vieno įdomiausių lietuvių grafikos meistrų - darbų visumą. Tai jau nebe eseistinis ekspromtas, vyravęs straipsniuose apie S. Krasauską, o detalus ir dalykiškas nagrinėjimas. Monografijos autorius sieja dailininką su karta, laiku, realiomis kūrinių atsiradimo aplinkybėmis. Saikingai liečiama S. Krasausko biografija.

Išryškėja grafiko stiliaus evoliucija nuo paprasto ,,štrichavimo" iki simbolių poetikos. Didelis dėmesys skiriamas idėjiniam S. Krasausko pasauliui, moralinei ir filosofinei jo darbų potekstei. Akcentuojamas dailininko meninių priemonių poetiškumas ir lakoniškumas, besiremią geru (aš pasakyčiau: virtuozišku!) piešiniu ir plastišku pasaulio bei žmogaus suvokimu. Iškelia autorius ir muzikinį Ypatingai kruopščiai tyrinėjamas dailininko kūrybos būdingą įvairių menų sąveiką.

S. Krasausko linijos skambėjimą, kuris suteikia stiliui savarankišką, nuo kitų braižų jį skiriančią reikšmę.

sąlytis su literatūra, poezija. Čia rasime daugybę taiklių pastebėjimų, teisingų išvadų apie mūsų amžiui

Aptariamas S. Krasausko grafikos novatoriškumas, veržlus

atitrūkimas nuo iliustratyvumo. Įspūdingai skamba faktai apie tarptautinį dailininko pripažinimą.