Sapne jaučiu irdgėlą... Kopiu tarp puų nestačiu laitu. Tai ne ta kalva i mano regėjimo, ne miko gaisras ios vietos dar nesu mačiusi. Tai kažkas nauja... Jei siaubingas sielvartas yra rodiklis, tai juodasparnis turi būti arti, labai arti. Apsidairau. Ivystu greta manęs pėdinantį brolį... Džefri, sumurmu. Jis nežiūri į mane. Teitaria: Turime tai itverti. Norėčiau suprasti, ką jis turi omeny. Kažkas paima mane už rankos, pažįstu tą plataką, odos ilumą, lieknus, bet vyrikus pirtus, spaudžiančius manuosius... Kristianas. Man užgniaužia kvapą. Neturėčiau jam leisti laikyti mane už rankos, ne dabar, ne po to, kas įvyko, bet a neitraukiu delno. Akimis perbėgu jo varko rankovę, pasiekiu veidą, rimtas, žalias akis su auksiniais takeliais. Akimirką sielvartas atlyžta. Tu itversi, mintimis tariu sau. Klara Gardner mėnesių mėnesius ruoėsi užduočiai, apie kurią sužinojo i savo regėjimų. Bet atėjus lemtingai dienai suprato, kad nėra pasirengusi priimti sprendimo... Draskoma meilės Takeriui ir sudėtingų jausmų Kristianui, drauge su kuriuo turi atlikti ypatingas užduotis pavojingame ir įstabiame pasaulyje, Klara sužino dar vieną sukrečiančią naujieną: vaikinui, kurį ji myli, po kelių mėnesių gali grėsti mirtinas pavojus... Ateitis neaiki, bet viena Klara supranta tikrai: tai, kas jai dabar kelia nerimą, yra kažin ko baisaus pradžia...