„Galvok apie šiandieną, ne apie rytojų. Šok per plyšį, kad neįkristum. Žingsnis po žingsnio eik pirmyn. Nežiūrėk žemyn." Devynmetė Alisa vieši pas senelius Blekvudo Parke. Viešnagė ne itin maloni – spaudžia sausio šaltukas, seneliai anūkei irgi nepuoselėja šiltų jausmų, jos guvernantė tikra nuoboda, o mylima mama Selena ir tėtis Rupertas toli Azijoje rūpinasi šeimos verslo reikalais. Pabėgti nuo niūrios kasdienybės Alisai padeda mamos laiškai, skatinantys pradėti lobių medžioklę. Kitados lobių ieškojo ir jos mama Selena, tada 22 metų mergina. Tiesa, šitai vyko vieną 1925-ųjų naktį Londono gatvėse po vakarėlio su draugais, tokiais pat nerūpestingais plevėsomis kaip ir ji pati. Toji lobių naktis Selenai tapo lemtinga – akimirką pamiršusi lengvabūdiškumą ji atsiskyrė nuo draugų ir sutiko Lorensą. Tolesnės Alisos paieškos skaitytojui atskleidžia, kas vis dėlto nulėmė jos mamos sprendimą susieti savo likimą ne su skurstančiu menininku Lorensu, o su Rupertu ir kokia yra tikroji mergaitės lobių medžioklės priežastis. „Laiškų iš praeities" autorė maloniai nustebina dar vienu puikiu romanu apie praeitį. Talentingos rašytojos dėka knygos puslapiuose atgyja pašėlęs trečiojo dešimtmečio Londono gyvenimas ir skaudus tarpukario prieštaringumas – visiškai atsiduoti gyvenimo džiaugsmams ir malonumams atrodo nepagarbu ir net žiauru, kita vertus, švęsti gyvenimą bemaž neišvengiama. Autorės meistriškai pateikiami romano veikėjų prisiminimai ir laiškai pamažu atskleidžia, kas anuomet nulėmė jų likimą.