Romane vaizdingai pieiama XIII amžiaus Lietuva. Pasakojama apie įžvalgų, ryžtingą karalių Mindaugą ir paslaptingą jo žmonos Mortos mirtį; apie įtakingą žemaičių kunigaiktį Treniotą; apie visų žemaičių žemių jungtinės kariuomenės vadą Alminą, paėmusį į žmonas Latgalos kunigaiktytę, savo brolio žudiko dukrą; apie itikimą Mindaugo karvedį Daumantą, kurio žmoną paviliojo karalius, ir tai pasuko istorijos vėjarodę kita kryptimi. Autorius akivaizdžiai maitauja prie viduramžių kronikų tendenciją tik čiomis užuominomis paminėti įtakingiausių to meto valstybės vyrų žmonas. Knygoje motyvuotai parodoma, kad tiek karalienė Morta, tiek kitos kunigaikčių ir karvedžių žmonos bei mylimosios turėjo nemažai įtakos savo vyrams, jų žodžio buvo paisoma priimant visai Žemaitijai ir Lietuvai lemtingus sprendimus.