Skaitant šį kriminalinį romaną, kuriame tiek neįtikėtinų įvykių, net nekyla minties, kad susipažįsti su tikrų tikriausia istorija. Autoriui beveik nereikėjo pasitelkti vaizduotės. Šeindlia Sura Leibovna Solomoniak-Bliuvštein-Šteindel iš tiesų gimė 1846 m. Varšuvos gubernijoje, Povonzkų gyvenvietėje.

Nuo mažų dienų gyvendama tarp įvairaus plauko nusikaltėlių – vagių, kontrabandininkų, degtindarių, – ji netruko suvokti, kad neturtingai žydaitei kito kelio į prabangesnį gyvenimą nėra, tik gudrauti ir apgaudinėti. Ilgais pirštukais ji mokėjo ne tik gražiai skambinti pianinu. Dar mikliau gebėjo nugvelbti iš oraus pono kišenės auksinį laikrodį ar piniginę, juvelyrui iš panosės nučiupti žiedą ar grandinėlę, iš vėrinio išlupti vertingą brangakmenį. Kur tik Sonia pasisukdavo, tuoj nužiūrėdavo auką. Visų įspūdingiausių nusikaltimų aprašymus, nukentėjusiųjų pavardes išsaugojo Rusijos policijos archyvai.

Po Sonios mirties 1912 metais pasklido naujų legendų apie jos gyvenimą. Ar tikrai ji buvo rasta mirtinai sušalusi, kai paskutinį kartą bėgo iš tremties, ar ramiai baigė dienas Peterburge, globojama dukterų, ar draugų perlaidota į Maskvos Vagankovo kapines, kur dėkingi Odesos vagys pastatė jai paminklą, sukurtą Milano skulptorių? Tai buvo balto marmuro moters statula tarp trijų palmių. Prie jos kartą per metus susirinkdavo garsiausi Rusijos vagys ir melsdavo savo „karalienės“ globos. Bet kuri šių istorijų tinka Soniai Auksinei Rankelei, kurios pravardė virto tarsi bendriniu visų moterų nusikaltėlių vardu.