Laikas bėga, iš veidrodžio žvelgiantis atvaizdas sensta, o aš vis dar sukuosi tose pačiose pelkėse. Kartoju iki skausmo pažįstamus šablonus - rodos, viena ranka statau, kita griaunu tai, kas man taip svarbu.

Knygoje užfiksuotas didžiulis troškimas susikalbėti su mylimaisiais, bičiuliais, kolegomis, tėvais, su pačiu savimi. Gaila, kad tiems norams nelemta išsipildyti - jie galiausiai baigiasi nesusikalbėjimais, pakelės hosteliais ir vienišais vakarais. Laimingi tie, kurie geba į tuos „pokalbius“ pažvelgti iš šono, analizuoti, daryti išvadas, atgalios sugrįžti su naujomis formomis ir kitaip parinktais „žodžiais“.

Tikiu, kad šiuose tekstuose atrasite ir save. Tikiu, kad ši knyga gali mums abiems padėti nutraukti užburtą nesusikalbėjimų ratą.