N. Miliauskaitės poezijos „paprastumas“ ir „kasdieniškumas“ yra labai apgaulingi. Ji turi labai turtingą ir sudėtingą vidinį pasaulį. Ji atsiveria skaitytojui, nesislėpdama už poetiškomis priemonėmis sukurtų mįslių (ornamentuoto nesuprantamumo kultas nėra rašymas teisingai). Taip ji atsistoja prieš savo pačios sielos veidrodį, kuris iš tiesų taip ir lieka jai neišmatuojama mįslė. Jos poezija yra kaip toji jos aprašyta kiniška rožė, kuri žydi tik sau, bet kartu skleidžia ramybę gyventi, nes „tavo grožis / tavo kilni asmenybė, pats tavo buvimas // moko mane“. Tomas Venclova kartą rašė: „Aš gyvenau ir mokiausi nebūti“. O Miliauskaitė mokosi būti iš daiktų buvimo. (R. Šilbajoris)