Kas tos "šėtoniškosios"? Ar turimos omeny šešios apysakos, kurių intrigos ugnį, rodytųsi, kursto pats šėtonas? O gal "šėtoniškomis" vadinamos moterys, pagrindinės šių kūrinių veikėjos, paklūstančios savo prigimčiai ir aistringai žaidžiančios su likimu? Atrodo autoriui paranki ši dviprasmybė. Galbūt Barbey d'Aurevilly kūrinius reikėtų laikyti žaviu ir intriguojančiu XIX amžiaus dekadanso pavyzdžiu, bet ir šiandien jie daro įspūdį minties lankstumu, kuriam išreikšti pasirinktos rafinuotos kalbos priemonės.