Melacholijos ir apokalipsės meistro „Man Booker International“ premijos laureato vengrų autoriaus László Krasznahorkai kūrinys, įkvėpęs režisieriaus Béla Tarro filmą (1994). Filmas trunka ilgiau kaip septynias valandas – maždaug tiek ir reikia knygai perskaityti. Rašytojo modernistinis stilius lyginamas su S. Becketto ir F. Kafkos. Pranašystės, prisikėlimas, aliuzijos į Bibliją – viskas romane įgauna savitam L. Krasznahorkai matymui būdingų bruožų.

Ruduo, merkia lietus. Atokiame kaime gyventojų liko visai nedaug. Makabriškai, lyg laukdami kažko nenusakomo, žmonės linksminasi smuklėje. Ir tada atvyksta Irimijas. Nejučia jis įgyja didžiulę galią bendruomenei. Irimijas nenuspėjamas. Jis pasiūlo vietiniams kartu kraustytis į apleistą dvarą ir šie neabejodami juo patiki, tarsi gavę naujo gyvenimo pažadą.