Apysaka „Septynios kartos“ – pirmasis Kazimieros Kazijevaitės-Astratovienės (g. 1981) prozos kūrinys, atskleidžiantis savitą autorės pasaulėžiūrą ir stilių. Tai pasakojimas apie asmens laisvę, apie galimybę pasirinkti gyvenimo kelią, nepaisant šeimos ir visuomenės lūkesčių. Stulbina autorės vaizduotė, kuri nėra savitikslė: kiekvienas vaizdas, veiksmas ir detalė stumia pasakojimą pirmyn, bet jo neužgožia, neapsunkina. Autorę itin domina žmogaus prigimtis: polinkis dėvėti kaukes, baimė pripažinti savo tikrąjį „aš“ ir patirti artumą su kitu, gebėjimas (ar negebėjimas) suvokti savo ir kitų žmonių ribas. Kūrinyje nestinga psichologinių įžvalgų, filosofinių pamąstymų, nerimuotai poezijai artimų teksto vietų. Tai kupina gyvybės istorija, įtraukianti skaitytoją nuo pirmo sakinio ir nepaleidžianti iki pat pabaigos.