„Septynerius metus rašiau Tau...“ – intriguojantis ir subtilus pasakojimas, kuriame nepaprastai gyvai pavaizduotos Airijos fone susipina kelių žmonių gyvenimo istorijos ir paslaptys, sudėtingi ir painūs santykiai tarp įsimylėjėlių, sutuoktinių, draugų, motinos ir dukters, mezgasi ir nutrūksta draugystės ir išdavystės, o tuomet, kai mažiausiai tikiesi, gimsta meilė.

Trisdešimtmetė Elė laimingai ištekėjusi, gyvena Londone, dirba advokate ir nėmaž nesiilgi savo gimtinės Airijos, iš kurios ją, dar paauglę, tėvai nieko nepaaiškinę išsiuntė į Angliją. Nesuprasdama tokio tėvų poelgio priežasčių, Elė taip ir neįstengė jiems atleisti ir pamažu nuo jų nutolo.

Tačiau kai motiną ištinka infarktas, Elei tenka grįžti į Airiją jos slaugyti. Motinos namuose ji netyčia aptinka šūsnį senų laiškų. Pradėjusią juos skaityti Elę ištinka šokas ir apninka nejaukūs įtarimai. Kas tas paslaptingas nepažįstamasis, septynerius metus rašęs jos motinai? Gal ji turėjo slaptą romaną?

Dar daugiau mįslių užmena ir kaimynystėje gyvenantis žirgyno savininkas Ouvenas. Jaunas, puikiai atrodantis vyras Elės motinai, regis, yra daugiau nei tik kaimynas. Tačiau kas juodu sieja? Ir kas Ouveną sieja su pačia Ele?

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, Elei ima vertis vis daugiau tėvų paslapčių, o jas aiškinantis netikėtai ima drebėti ir jos pačios iš pažiūros tobulo gyvenimo pamatai...

„Tai graži knyga... labai graži. Ko mums dažniausiai trūksta? Ogi įsiklausymo į save. Į savo širdį. Tų klausimų, kuriuos turėtume sau užduoti: ar tikrai jaučiu tai, ką manau jaučianti? Ar tikrai myliu tą, kuris šalia? Ar tikrai galėčiau atsisakyti to ar ano dėl ko nors kito? Prisipažinsiu, esu sentimentali. Skruostu ne kartą riedėjo ašara...“

Skaitytoja