„Gerasis mano skaitytojau, nesistenk perskaityti šių eilėraščių vienu sykiu: tau tikriausiai nuobodu pasidarys – ir knyga išsprūs iš rankų. Bet tu skaityk juos atskirai: šiandien vieną, rytoj kitą; ir kažkuris iš jų galbūt sukels tavo sieloje atgarsį.“ Taip į skaitytojus pirmąkart lietuviškai išleistoje miniatiūrų rinktinėje „Senilia“ (iš lot. kalbos išvertus „Senatviškos“) kreipiasi Ivanas Turgenevas (1818–1883), rusų literatūros klasikas. Prieš pat mirtį parašyti tekstai – tai per gyvenimą sukauptos išminties perlai. Trumpučiai filosofiniai svarstymai apie būtį, moralę, žmogaus ir gamtos ryšį dar pavadinami „eilėraščiais proza“ arba „eskizais“. Vieni jų primena pokalbius, kiti sapnus. Rinktinė papildyta apsakymu „Visagalės meilės giesmė“. Tai paslaptingas, tarsi sename itališkame rankraštyje perskaitytas pasakojimas apie du vyrus, įsimylėjusius tą pačią moterį. Vienas jų, siekdamas paveržti mylimąją iš draugo, griebiasi burtų. „Senilia“ – neprarandanti aktualumo meditatyvios prozos rinktinė, skatinanti įsižiūrėti, įsiklausyti ir atsirinkti, kas šiame pasaulyje vertinga.