Muziejininkė G. Žumbakienė pirmoji ėmė gilintis į Lietuvoje mažai tyrinėtą etnobotanikos sritį ir ją plėtoti. Į knygą sugulė didžioji dalis sukauptos medžiagos apie senuosius Lietuvos gėlių darželius: linksmi ir liūdni žmonių pasakojimai, ketureiliai, dainos, legendos apie puošnius, kvapnius ir gydančius augalus, iš kartos į kartą perduodamos žinios apie jų panaudojimą buityje ir vartojimą gydymui. Vertinga ir gausi medžiaga ne tik atskleidžia lietuvių šimtmečiais saugotas tradicines vertybes, praturtina Lietuvos etnokultūros fondą, bet ir yra svarbi mūsų tautos tapatumo suvokimui bei kaip Europos kultūrų nematerialaus paveldo dalis.