Jovita Bružienė pasitelkia šiuolaikinę erdvės semiotiką analizuodama kartografinį diskursą – 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį. Aprašomas žemėlapio figūras ji susieja su naratyvinio pobūdžio perėjimais tarp skirtingų erdvės režimų (tarp kurių yra ir „naratyvinis" tinklas). Žemėlapis tampa semiotinės kelionės erdve, o jo skaitytojas – keleiviu.