Ši knyga yra bene vienintelis istorinis romanas, pasakojantis apie Nepriklausomybės kovas ir savanorius – žmones, padėjusius Lietuvos kariuomenės pamatus. 1918 m. šalį pradėjus pulti priešams, gyventojai buvo pakviesti ginklu priešintis pavergėjams. Atsiliepusieji į šį kvietimą – menkai ginkluoti, kartais net neturėję, ką apsiauti, kaimo vaikinai, drąsiai stoję ginti Tėvynės. Begalinis laisvės siekis, atsakomybė už valstybės likimą jiems padėjo išsaugoti šalies valstybingumą ir atremti kelis kartus stipresnes bei gausesnes priešo pajėgas: bolševikinę Rusiją, bermontininkus ir lenkus. Autorius romane atskleidžia, kas vyksta žmogaus vidiniame ir išoriniame pasaulyje, kai įprasta buitis, kasdieniai rūpesčiai iškeičiami į frontą ir žūtbūtines kautynes mūšio lauke, kai kiekviena akimirka dvelkia mirtimi ir reikalauja besąlygiško atsidavimo Tėvynei. Nelengvas gyvenimas laukė savanorių ir grįžus po kovų, kai reikėjo kurtis gautoje žemėje, plikose vietose, bet jie, kovų užgrūdinti, tvirtai įleido šaknis į žemę. Romano veikėjai – jauni žmonės, kurių likimas klostėsi labai skirtingai, bet jie veržte veržėsi kurti naujo gyvenimo. Pranas Sasnauskas – pedagogas, rašytojas, pelnęs ne vieną apdovanojimą už kūrybinę veiklą. Parašė apsakymų rinkinius „Vasaros istorija“, „Prisiminimų lietus“, „Nukritę lapai“, publicistinę knygą „Laukų rūpintojėli mano“, knygas „Kovotojai“, „Mirties vardas Berija“, „Didžioji Hitlerio meilė“ ir kt., taip pat dvi istorines monografijas, sudarė tautosakos rinkinių.