„Šarka, Šarka, asile tu, aš tave paskųsiu, tu nemoki bučiuotis.“

„Ateik čia, Šarka, į snukį gausi.“

„Ko tu čia žliumbi, užtilk, uždusinsiu.“

„Tylos, benkartai, velnio pasėti.“

Grasinimai, pažeminimai, skausmas… Taip gyvenom tarybiniais laikais internatuose. Mušdavo, kas netingėjo, ir ne dėl to, kad esi tik žmogus, o dėl to, kad tu kitoks. Tokių kaip aš buvo šimtai. Niekas negalėjo numatyti, kad išėję iš motinų įsčių patirsime smurtą, išdavystes ir patys tapsime smurtautojais, netgi niekšais. Netapome geresni ir gyvendami pas kai kuriuos savanaudžius globėjus. Tie patys mes – ūgtelėję niekšeliai – taip pat mylėsime, pavydėsime ir keršysime. Bet blogi dalykai niekada nesitęsia amžinai, juos nugali jautrių žmonių meilė, ir tik jiems padedant gali pasiekti tai, ko niekada nesitiki. Dabar gražiausi dalykai man – vakarais tariami dukterų žodžiai: „Mylim tave, tėti…“