Pasaulis pasikeitė, ir pasakos su jų dramatiškomis peripetijomis kelyje į santuoką, su laimingomis vestuvėmis pabaigoje jau visiškai prarado aktualumą. Šiais laikais visi vargai prasideda vėliau – grįžus iš metrikacijos biuro. Jaunavedžiams reikia lipdyti santykius, kuriuose būtų partnerystė ir kurie tenkintų vidinius abiejų pusių poreikius. Tai ne taip lengva, kaip kam nors gali apsirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, dauguma moterų norėtų partneriškų santykių su savo vyrais – kad nesijaustų „nustumtos“, „uždarytos“, „užguitos“. Tačiau tos pačios moterys dažnai graužiasi, jeigu jų vyrai nesugeba priimti ryžtingo sprendimo. Paradoksas? Paradoksas. Deja, šiuolaikinė kultūra neturi jokio priimtino tokio uždavinio sprendimo algoritmo. Santuoka – tai mūsų kelias į išsivadavimą nuo vienatvės. Tik šitaip ir niekaip kitaip galima ir būtina ją suprasti. Ir jeigu mums rūpi mūsų gyvenimas, kaip tik taip ir turime į ją žiūrėti: santuoka – tai laimėjimo bilietas, bilietas, duodantis mums galimybę nesijausti vienišiems, galimybę būti laimingiems. Laimingiems – nes pasaulyje yra žmogus, kuris reikalingas man ir kuriam pats esi reikalingas. Ir mudu susiradome vienas kitą, ir esame kartu.