Tai naujoviškas, netradicinis, gal net revoliucinis požiūris į auklėjimą: knyga apie dvasinį bendravimą su vaikais. Juk vaikai ne per vieną naktį iš angelėlių tampa sutrikusiais paaugliais, viena tokio elgesio priežasčių – artimo ryšio su tėvais trūkumas. Nelaukdami kritinių akimirkų tėvai ir vaikai pajėgūs sukurti tarpusavio atsakomybe ir nuoširdžiu, atviru bendravimu grįstus santykius. Shefali Tsabary vaiką vertina kaip savotišką tėvų veidrodį, kuriame tėvai gali pamatyti pamirštą save. Tėvai, kurie randa kelią į savo vidinę tapatybę, gali užmegzti gilų vidinį ryšį su savo vaiku. Taigi vaikai padeda tėvams išgyventi dabarties akimirką, atsisakyti egoizmo ir susitelkti į esminius dalykus. Autorė sujungia Rytų išmintį, Vakarų mokslą ir savo, kaip mamos, patirtį, apžvelgia visus vaiko augimo laikotarpius, pateikia įkvepiančių pavyzdžių. Šefali Tsabari (Shefali Tsabary) gimė Indijoje, filosofijos mokslų daktaro laipsnį gavo Kolumbijos universitete Niujorke, JAV. Daktarė Š. Tsabari anksti susidūrė su Rytų sąmonės samprata ir vėliau Rytų mokymus sujungė su vakarietiška psichologija. Būtent šis Rytų ir Vakarų tradicijų derinys lėmė tokią plačią Š. Tsabari auditoriją. Jos auklėjimo metodai tapo išskirtiniai, nes orientuoti į psichologiškai išsilavinusią ir dvasiniais ieškojimais besidominčią auditoriją.